Praėjus dvidešimčiai metų po  Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Respublikos Seimas pagaliau ryžosi įvardyti, jog juoda yra juoda, o balta – balta. Seimo nariai  priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis pritarimas SSRS ar Vokietijos nacių įvykdytai Lietuvos okupacijai, užgaulus arba įžeidžiamas šių režimų nusikaltimų menkinimas bei neigimas gali būti baudžiamas bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Pačios pataisos nors ir nesavalaikės (jas reikėjo priimti kur kas anksčiau!), tačiau neabejotinai reikalingos valstybei, kurioje vis dažniau galvas kelia priešiškai lietuvių tautos atžvilgiu nusiteikę istorijos revizionistai bei įvairaus plauko revanšistai, dažniausiai buvę uolūs okupacinių režimų tarnai. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo lyg ir paprasta: LR Seimas priėmė įstatymą, draudžiantį neigti akivaizdžius dalykus. Kiekvienas sveiko proto žmogus žino, kad okupacijos (tiek sovietų, tiek nacių) buvo ir, atrodo, savaime suprantama, kad jos atnešė neįsivaizduojamai daug kančių lietuvių tautai bei padarė milžiniškus nuostolius jaunai Lietuvos valstybei. Tačiau Seimo priimtos Baudžiamojo kodekso pataisos iškart sukėlė pasipiktinimo audras. Kodėl Lietuvoje yra asmenų, kurie bijo bausmės už tiesos neigimą, ir, apskritai, ar verta už tai bausti?  Kai kam tai gali pasirodyti išvis beprasmis teisės aktas,o įstatymo priešininkai garsiai rėkia, jog tai - pavojingas iššūkis teisei laisvai reikšti įsitikinimus. Taip teigiantiems norėčiau priminti, kad vieno asmens teisės negali pažeisti kito asmens teisių, nes ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis sako: “Laisvė reikšti įsistikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.” Didžioji lietuvių tautos dalis per abi okupacijas patyrė prievartą bei pažeminimą: tautos dukros ir sūnūs kentėjo Sibiro gulaguose, koncentracijos stovyklose, Lietuvos gyventojų nuosavybė buvo šiurkščiai nusavinta, geriausi šalies jaunuoliai buvo priversti žūti didvyriškoje partizaninėje kovoje, daugumai iškilių valstybės veikėjų teko rinktis pabėgelio dalią. Būtent todėl okupacijos neigimas yra ne šiaip sau psichinių sutrikimų turinčio asmens sapaliojimai, o itin pavojinga, prieš valstybę nukreipta šmeižto ir dezinformacijos lavina, piktinanti ir įžeidžianti nukentėjusius piliečius bei jų artimuosius. Viešai abejojantys ar neigiantys sovietines bei nacių okupacijas veikėjai (neabejoju, kad dalis jų yra brangiai apmokami provokatoriai) siekia keleto tikslų:  

1.     Įteigti, jog valstybė leidžia žeminti ir skaudinti okupacijos aukas ir tokiu būdu skiepyti nepasitikėjimą valstybe. Nepamirškime, kad tarp abejojančių okupacija yra ir diplomuotų, Lietuvos aukštosiose mokyklose dėstančių istorikų, taip pat aukštas pareigas užimančių politikų, todėl gali susidaryti įspūdis, kad šie asmenys atspindi oficialią valstybės poziciją.

2.     Reabilituoti aršiausius okupacinių režimų pakalikus bei kolaborantus, kurių dalis ir šiandieninėje Lietuvoje mėgaujasi valdžia bei privilegijomis valstybinėse institucijose.

3.     Kurstyti tarp Lietuvos gyventojų socialinę ir tautinę priešpriešą.

4.     Talkininkauti vienos užsienio valstybės propagandistams, kurie taip pat aktyviai įrodinėja, neva Lietuva savanoriškai prisijungė prie TSRS.

Tokiems antivalstybiškai nusiteikusiems tipams Baudžiamojo kodekso pataisos neabejotinai turėjo sukelti įtūžį. Nes Lietuvos valstybė leido suprasti, kad tie, kurie niekins tremtį kentėjusius, miškuose už Tėvynę kritusius, ar kitaip sovietinį bei nacių terorą patyrusius lietuvius, automatiškai atsidurs už įstatymo ribų. Gaila, kad įstatymo pataisos neuždraus Lietuvoje algas gaunantiems pseudo istorikams „neagresyviu“ būdu reikšti abejones, bet geriau jau toks netobulas įstatymas nei jokio. Lietuvos valdžia išreiškė bent šiokią tokią poziciją, šūktelėjus kaip kadaise garsus italų mokslininkas G. Galilėjus: „O vis tik ji sukasi!“.

Priimtas pataisas galima vertinti pozityviai dar ir todėl, kad jos išprovokavo į dienos šviesą išlįsti veikėjus, kurie nusiėmė kaukes ir parodė, kas yra kas. Interneto žinių portalas Delfi paskelbė, kad du Lietuvos rusų sąjungai priklausantys Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nariai Viačeslavas Titovas ir Jurijus Šeršniovas neigia 1940 m. birželį sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją ir Lietuvos tapsmą Sovietų Sąjungos nare įvardija kaip „prisijungimą prie daugiatautės TSRS“, kuris neva „atitiko visas 1940 m. tarptautinės teisės normas“.

Apie tai uostamiesčio tarybos nariai rašo savo kreipimesi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuriuo prašo nepasirašyti priimtų Baudžiamojo kodekso pataisų, numatančių bausmes už užgaulų nacių ar sovietų nusikaltimų neigimą ir okupacijos pateisinimą. Taip ir pasirodė Lietuvos “naudai” dirbantys elementai visu gražumu. Įdomu, ar tai yra tik dviejų kvailių nuomonė ar visos Rusų sąjungos pozicija? Mano įsitikinimu, šiedu veikėjai ne tik nėra lojalūs Lietuvos valstybei, bet ir vykdo destrukcinę veiklą, todėl jais tikrai atidžiau pasidomėti turėtų VSD ar kitos kompetetingos institucijos.

Šių įvykių šviesoje nerimą kelia Lietuvos piliečių išrinktų kai kurių politikų pozicija: PRIEŠ Baudžiamojo kodekso pataisas balsavo penki  Seimo nariai. Remigijus Ačas (Tvarkos ir teisingumo frakcija), Mindaugas Bastys (Lietuvos socialdemokratų frakcija), Saulius Bucevičius (Darbo partijos frakcija), Algirdas Sysas (Lietuvos socialdemokratų frakcija) ir Julius Veselka (Tvarkos ir teisingumo frakcija) – šie Seimo nariai, matyt, įsitikinę, kad nei okupacijos, nei operacijos “Vesna”, kurios metu ištremta dešimtys tūkstančių niekuo dėtų lietuvių į Sibiro “kurortus”, nei laisvės kovotojų kankinimų, nei Raudonosios armojos plėšimų bei žudynių tiesiog nebuvo. O gal toks mąstymas minėtiems seimūnams yra kuo nors naudingas? Esu įsitikinęs, kad į šiuos klausimus kada nors atsakys arba istorija, arba Lietuvos teisėsauga.