Demografinė ir migracijos statistika negailestingai žiauri Lietuvai. 2009 m. gruodžio mėn. pradžioje Lietuvoje priskaičiuota 3 mln. 331 tūkst. gyventonjų, o tai yra 18,7 tūkst. mažiau nei metų pradžioje.  Per 2009 m. sausio – lapkričio mėnesius šalį paliko 20 tūkst. žmonių, 4,6 tūkst. daugiau nei per tą patį laikotarpį 2008 m. Vien per tris metus ( 2005 – 2008 ) iš Lietuvos emigravo daugiau nei pusantro šimto tūkstančių piliečių. Ironizuojant galima pasakyti, kad emigracija yra bene vienintelė sritis, kurios dėka Lietuva užtikrintai pirmauja Europos Sąjungoje, pralenkdama net tokias valstybes kaip Rumunija ar Bulgarija. Tiesa, dar ir savižudžių skaičiumi esame neabejotini lyderiai. Nenuostabu, kad pagal Eurostat prognozes 2060 metais Lietuvoje bus tik kiek daugiau nei du su puse milijono gyventojų. O ir iš tų  gyventojų nežinoma, kiek bus lietuvių kilmės, nes ta pati statistika teigia, kad imigruojančių užsieniečių skaičius nors ir nėra itin didelis, tačiau palaipsniui vis auga. Be to, ES gali bet kada padidinti prieglobsčio prašančiųjų asmenų kvotas Lietuvos valstybei.   Nevyniojant žodžių į vatą, galima teigti, kad lietuvių tauta jau dabar atsidūrė ant išnykimo slenksčio ir ateitis jai nežada nieko gero. Kodėl atsidūrėme tokioje apgailėtinoje padėtyje? Kodėl išgyvenusi sovietinę okupaciją, pokario pragarą, planinę ekonomiką ir prievartinę rusifikaciją tauta yra vėl priversta kovoti dėl išlikimo? Vienareikšmiškų  ir lengvų atsakymų nėra. Migracijos departamentas pateikia dažniausiai nurodomas emigracijos priežastis: darbo rinka, skirtingi gyvenimo standartai bei ekonominė ir socialinė aplinka. Tačiau šios įvardijamos priežastys atspindi tik fasadinę emigracijos kaip sudėtingo reiškinio pusę. Niekam nekyla abejonių, kad sunkmečiu situacija Lietuvos darbo rinkoje yra labai sudėtinga: darbo pasiūla menka, atlyginimai maži. Gyvenimo kokybe taip pat negalime džiaugtis: žmones slegia aukštos energijos bei maisto produktų kainos, varganos socialinės išmokos. Išplitusi korupcija ir biurokratizmas taip pat nedidina pasitikėjimo valstybe. Visos šios priežastys atskirai arba jų visuma veja lietuvį iš savo Tėvynės, verčia ieškoti laimės ir geresnio gyvenimo svetur – toks būtų paprastas ir aiškus, tačiau labai paviršutiniškas atsakymas. Šis atsakymas yra ne tik primityvus, bet ir “patogus”. Patogus biurokratams, nes lengvai (nors ir netiksliai) atsako į sudėtingą klausimą, patogus valdžiai, kaltinančiai pasaulinę finansų krizę dėl sunkios Lietuvos ekonomikos būklės (suprask, kad kai baigsis krizė, atsigaus savaime ekonomika ir tada visi emigrantai skubės grįžt į gimtą šalį), patogus ir emigruojančiam tautiečiui, nes pateisina jo poelgį ir nurodo, kas kaltas dėl jo išvykimo (valdžia ir ekonomika).

Tikėjimas “patogia” tiesa ir emigracijos teisinimas vien tik ekonominėmis bei socialinėmis priežastimis užmaskuoja dar vieną svarbią  - vertybinę šio reiškinio pusę.  Juk mąstant logiškai, jei lietuviai yra labiausiai migruojanti Europos tauta, tai sąlygos gyventi ir dirbti L:ietuvoje turėtų būti pačios prasčiausios. Tačiau statistika teigia kiek kitaip. Nepaisant to, kad daugelyje sričių išties ganėtinai atsiliekame nuo kitų valstybių (ypač nuo ES senbuvių), tačiau remiantis tam tikrais rodikliais, tokiais kaip: nedarbo lygiu, užimtumo lygiu, vidutinėmis ekvivalentinėmis namų ūkiuose disponuojamomis pajamomis, Lietuva tikrai nėra visiška autsaiderė. Tiesa, nedarbo lygis gerokai šoktelėjo kriziniais 2009 metais ir iššaukė naują emigracijos bangą, tačiau nereikia pamiršti, kad net ir ekonominio pakilimo laikotarpiu lietuviai masiškai plūdo uždarbiauti į Vakarų Europos šalis. Todėl, mano manymu, ieškant uždavinio sprendimo reiktų įvesti papildomą sąlygą – visuomenėje suvešėjusį vertybinį nihilizmą. Tikriausiai labai nesuklysiu pasakęs, kad lietuvių tauta šiuo metu išgyvena sunkią vertybinę ir psichologinę krizę. Po ilgai trukusios okupacijos visuomenėje susidarė dvasinis vakuumas, kurį užpildė beatodairiškas materialinės gerovės troškimas. Noras gyventi geriau, valgyti sočiau yra sveikas ir sveikintinas, tačiau žmogus pamynęs kultūrinius bei dvasinius poreikius ir gyvenime puoselėjantis vien tik materialines vertybes, tampa forma be turinio.

 Labai gaila, bet šiandieninėje Lietuvoje formuojasi būtent toks “naujasis” žmogus: pasaulio pilietis, nežinantis savo šaknų, nesidomintis tautos istorija ir tradicijomis, negerbiantis kalbos, savo tėvyne laikantis šalį, kurioje geriau uždirba. Nuolat besiskundžiantis, visus keikiantis, tačiau pats jokio teigiamo pavyzdžio nerodantis lietuvis jau tapo kasdienybe mūsų aplinkoje.

Meilė Tėvynei tampa nieko nesakančia ir net atgrasia sąvoka, o tikromis vertybėmis laikomas geras uždarbis ir besaikis vartojimas. Apie patriotizmą dar pakalba (dažniausiai nenuoširdžiai) valstybinių švenčių proga  aukščiausi šalies pareigūnai, tačiau raginimai mylėti Tėvynę lieka neišgirsti, nes juos taria lūpos tų, kurie vardan įtakos ir pinigų yra pasirengę bet kada išduoti tautos ir valstybės interesus. Graudu, nes valdžios vyrai apsiriboja tik tuščiomis šnekomis ir visai nesistengia įkvėpti žmonių teigiamais pavyzdžiais, galų gale net nerodo jokių pastangų stiprinti tautinį švietimą ar finansuoti kultūros projektus, kurie keltų visuomenės sąmoningumą. Štai Kultūros ministerija švaisto pinigus abejotinos vertės kultūriniams projektams, tačiau nesugeba rasti pakankamai lėšų filmui apie Žalgirio mūšį sukurti. Apskritai, per Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį nebuvo sukurtas nė vienas istorinis filmas, išskyrus Vaitkaus “Vienui vieni”. Būtent kokybiškai pastatyti istoriniai filmai gali tapti puikiu patriotinio švietimo įrankiu, tokiu keliu sėkmingai eina ne tik JAV ar Rusija, bet net ir kaimyninė Latvija, prieš keletą metų pristačiusi puikų istorinį filmą “Rygos kariai” apie latvių savanorių kovas prieš bermontininkus . Tuo tarpu Lietuvos valdžia ir stambieji verslininkai nerodo jokios iniciatyvos šioje srityje. Labai toli mūsų šiuolaikiniam “elitui” iki tokių asmenybių kaip dr. Vincas Kudirka, kuris visas savo lėšas aukojo tautos žadintojui “Varpui”, ar Petras Vileišis, paaukojęs didžiąją dalį savo kapitalo Lietuvos reikalams, rėmęs knygnešius, sukūręs daug darbo vietų lietuviams, rėmęs lietuviškos spaudos leidimą ir platinimą.

Išties gaila, kad šių dienų Lietuvoje nekuriami istoriniai filmai, nes istorija mums visiems gali duoti labai vertingų pamokų. Kai kuriems sportininkams, dėl absurdiškiausių priežasčių atsisakantiems žaisti už nacionalinę rinktinę, istorija galėtų priminti Praną Lubiną, Amerikos lietuvį atvykusį į tėvų šalį tam, kad išmokytų lietuvius žaist krepšinį. Teigiantiems, kad niekada negriš į Lietuvą, nes čia yra “viskas blogai”, istorija papasakotų apie partizaną Juozą Lukšą, grįžusį iš Prancūzijos tęsti kovos prieš raudonąjį okupantą. Grįžusį be vilties išgyventi, tačiau su troškimu padėti savo šaliai. Istorija žino ir daugiau asmenybių, kuriems dvasiniai ir tautiniai idealai buvo aukščiau ne tik materialinės gerovės, bet ir aukščiau jų pačių gyvybės. Tačiau jų kilnūs pavyzdžiai nėra tinkamai vertinami, visuomenė  nežino arba žino apie tai labai mažai, o tai yra didžiulis švietimo sistemos trūkumas ir valstybės pralaimėjimas. Valstybė, kuri nesugeba vertybiniu pagrindu sutelkti savo piliečių, kelia grėsmę savo pačios egzistencijai. Lietuvių tauta nepaisant permainingų ir sunkių istorinių sąlygų išliko ir vėl iš naujo sukūrė bei vėliau atkūrė valstybę ne dėl ekonominių priežasčių, o todėl, kad tikėjo tautiškumo ir valstybingumo idėjomis. Šiandien valstybės politikai, verslininkai, intelektualai turėtų iš naujo permąstyti kokiu keliu eina Lietuva. Jei šalyje įsigalės “naujasis” vertybes prarandantis žmogus, dar vieno tūkstantmečio Lietuva gali ir nebeminėti. 

Kauno miesto Tarybos narys Stasys Buškevičius