XXI a. pradžioje Lietuva atsidūrė nuožmaus karo sūkuryje.  Taip teigdamas, turiu galvoje ne karines misijas Irake ar Afganistane, ir taip pat ne daugybę gyvybių nusinešusį „karą keliuose“, kurio fronte, atrodo, įsivyrauja sąlyginės paliaubos. Kalbu apie visai kitokį karą, karą, kurio metu nežūsta žmonės, tačiau jo naikinimo mastai nepalyginamai didesni už įprasto ginkluoto konflikto.   Šis karas vyksta ne dėl teritorijų ar gamtos išteklių, šis karas vyksta dėl žmonių protų ir širdžių.

Į karo veiksmus įtraukiami visų socialinių sluoksnių, skirtingų profesijų, įvairaus amžiaus lietuviai.

Kalbu apie Vertybių karą. Konfliktas įsižiebė tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę: pasikeitė santvarka, mūsų šalį paliko raudonosios armijos divizijos, tačiau faktinė valdžia liko persikrikštijusių komunistų – internacionalistų rankose. Valdžioje liko tie patys sovietinio režimo uolūs tarnai, prisitaikėliai karjeristai aklai vergaujantys bet kam, galinčiam užtikrinti sotų gyvenimą ir privilegijas. Kitoje barikadų pusėje atsidūrė laisvę iškovojusi tauta, su trispalvėmis rankose ir dainomis krūtinėse palaužusi geležinę sovietų karo mašiną. Deja, tautos vaidmuo tuo ir baigėsi. Naujai senas politinis „elitas“  šiais visų lietuvių iškovojimais pasinaudojo tam, kad susikrautų sau turtus ir įtvirtintų valdžią. Tuo tarpu likusioji tautos dalis buvo palikta likimo valiai. Nepriklausomybės džiaugsmą greitai aptemdė pilka kasdienybė, ekonominiai sunkumai, augantis nedarbas, didėjantis nusikalstamumas. Bet labiausiai patriotinius  jausmus žeidė akivaizdi neteisybė: žmonės, gynę laisvę nuo rusų tankų, turėjo sukti galvą kaip prasimanyti duonos kąsnį, kai tuo tarpu tarybinių laikų nomenklatūrininkai, represinių organų nariai mėgavosi visomis naujos santvarkos teikiamomis gėrybėmis.  Patriotinė euforija pamažu ėmė gesti, žmonių širdyse atsivėrė dvasinė tuštuma. Tuo netruko pasinaudoti naujųjų laikų pranašai skelbę, atrodė, labai patrauklias liberalizmo ir tolerancijos idėjas. Buitinių rūpesčių išvarginti lietuviai greitai užsikrėtė kosmopolitizmo virusu, nes virusas sklido iš Vakarų, kurie žavėjo (ir tebežavi) savo laisvėmis ir gerokai didesnėmis materialinėmis galimybėmis. Viskas, kas ėjo iš Vakarų buvo pateikiama kaip neabejotinai šiuolaikiška ir teisinga. Naujos ideologijos pranašai, padedami vietinių klapčiukų (pripratusių vergauti „vyresniajam broliui“) pradėjo intensyvią propagandinę kampaniją, siekdami įskiepyti lietuviams naujas vertybes, naują požiūrį, naują mąstymą. Europos kosmopolitų džiaugsmui, buvę tarybiniai aktyvistai visiškai sužlugdė tautinės mokyklos idėją. Lietuvos mokykloje formuojamas „pasaulio pilietis“, atviras naujoms idėjoms, tačiau nežinantis savo tautos istorijos, nepažįstąs jos kultūros, tik kaip maldą kartojantis nežinia kieno įkaltus žodžius: „Lietuvoje nėra perspektyvų“. Nauja ideologija  brukama subtiliai, viliojant materialinėmis gėrybėmis, o taip pat menkinant tradicines vertybes, vadinant jas archajiškomis, netinkančiomis moderniam piliečiui.

Ideologinio karo pirmosiose linijose – liberalioji žiniasklaida, visai neliberaliai ir netolerantiškai smerkianti patriotinių eisenų dalyvius, klijuojanti baisias „fašistų“, homofobų“, „ksenofobų“ ir pan. etiketes nesutinkantiems su jų skelbiama „tiesa“.  Reikia atkreipti dėmesį, kad visuotinės tolerancijos idėjas skelbiantieji, patys toli gražu nėra tokie tolerantiški ir pakantūs nuomonių įvairovei. Užtenka tik prisiminti, kaip kai kurie žiniasklaidos organai koneveikė patriotinių organizacijų narius, protestavusius prieš homoseksualų eitynes Vilniuje. Prieš tautiškai nusiteikusius asmenis vykdoma agresyvi propagandinė kampanija, jie vadinami atsilikėliais, tamsuoliais.  Tikri patriotai, tautinės kultūros puoselėtojai stumiami į pogrindį, o į viršų lipa įvairaus plauko komunistėliai, kovojantys neva prieš fašizmą (koks absurdas) Lietuvoje, aukštosiose mokyklose dėsto istorijos revizionistai, kurie menkina partizaninio karo dalyvių nuopelnus, valdžios viršūnėse sėdintys politikieriai lankstosi pasaulio galingiesiems, o vienas ministras pabūgęs užsienio ambasadorių reakcijos paaukojo savo pavaldinį, išdrįsusį suabejoti oficialia ir visiems privaloma tiesa. Išties Lietuvoje vyksta žūtbūtinis karas. Vertybių kare žūsta mūsų kultūra, trinama pasididžiavimo verta istorija, nyksta tautinė savigarba. Mums brukamos svetimos ideologijos, žalojančios lietuvių tautos išskirtinumą, mus niekina ir žemina. Vertybių karo strategai siekia paversti lietuvius bedvase pilka mase, tautų katilo beskoniu ingredientu, neturinčiu jokių idealų ar aukštesnių siekių, išskyrus primityvius fiziologinius poreikius. Europos Sąjunga lėtai bet užtikrintai virsta federacine valstybe, arba kitaip sakant, Europos Imperija, kurioje tikrai nėra pageidautinos save gerbiančios, išdidžios mažos tautos. Šįkart imperijos kūrėjai mus bando užkariauti ne ginklu, bet žodžiu. Ir ši priemonė yra kur kas pragaištingesnė. Ar sugebėsime atsilaikyti?  Ateitis parodys, tačiau vilties teikia faktas, kad Lietuvoje dar yra patriotinių organizacijų, tautiškai susipratusio jaunimo, kultūros puoselėtojų draugijų. Jos nėra gausios, beveik negauna paramos iš valstybės, veikia praktiškai partizaninio karo sąlygomis. Tačiau jų nariai nenuleidžia rankų, dirba vardan idėjos,  todėl jie yra stipresni už savo skaitlingesnį ir geriau aprūpintą priešą. Šie savo tikėjimui ir idėjai pasišventę žmonės ir yra tikrasis Lietuvos elitas.

Nuoširdžiai tikiu, kad jų darbai nenueis veltui ir vieną dieną šie žmonės prikels mūsų valstybę naujam gyvenimui.